Paslaptingas garlaivio „Waratah“ dingimas

Header reklama

Breaking News

Paslaptingas garlaivio „Waratah“ dingimas

Variousmag
2020 m. sausio 8 d., trečiadienis
Pats didžiausias XX-o amžiaus pradžios garlaivis „Waratah“ paslaptingai dingo pirmojo reiso metu. Laivo likučiai buvo rasti praėjus pusei amžiaus po jo dingimo. Apie garlaivio komandos ir keleivių likimą nieko nežinoma ir šiandien…

Britų prekybinis laivynas turėjo kuo didžiuotis: garlaivis „Waratah“, 1908-ais metais pastatytas firmos „Barclay Curle and Co.“ laivų statykloje Škotijoje, ne tik visiškai atitiko griežtus Lloydo jūrų laivų registro reikalavimus, bet ir buvo pats didžiausias iš tuo metu pastatytų prekinių-keleivinių laivų. Į jo didžiulius triumus nesunkiai tilpo daugiau kaip 10 tūkstančių tonų krovinių, o ištaigingose kajutėse galėjo patogiai apsigyventi šimtai pačių išrankiausių keleivių.

Suprantama, kad tokiam laivui netiko plaukioti vietinėmis linijomis, tokiomis kaip Britanija-Europa. Užsakovo – tuo metu  klestėjusios   kompanijos „Blue
Anchor Line“ – nurodymu garlaiviui „Waratah“ buvo skirti reisai į pasaulio kraštą – Australiją.

Sėkmingai išlaikęs visus būtinus bandymus, nesunkiai pakrautas garlaivis pasuko link Australijos krantų, kur neužilgo ir atplaukė be jokių rimtų nesusipratimų. Adelaidėje į laivą buvo pakrauta 6,5 tūkstančiai tonų krovinių, o kajutėse apsigyveno daugiau kaip 200 keleivių.

Garlaivis „Waratah“ nuplaukė į Durbano uostą Pietų Afrikoje, kur papildė anglių atsargas. 1909-ųjų metų birželio 29 d. buvo pakeltas inkaras ir laivas pasuko link Keiptauno, iš kur turėjo plaukti į Londoną. Taip turėjo baigtis pirmasis garlaivio „Waratah“ reisas. Nuo to laiko garlaivio niekas nematė. Laivas į Londoną neatplaukė. Nepasiekė jis ir Keiptauno…

Iš pradžių kompanijos „Blue Anchor Line“ savininkai pernelyg nesijaudino- maža kas gali atsitikti ilgo reiso metu: sugesti variklis, štormas, galintis išmušti iš kurso, bet jokiais būdais nepaskandinti didžiulio laivo. Reikia pasakyti, kad garlaivyje nebuvo sumontuotos radijo aparatūros, todėl su juo nebuvo galimybių susisiekti.

Tačiau praėjo dveji mėnesiai, o apie garlaivį ir toliau nebuvo jokių žinių. Visuomenė ėmė kompanijai uždavinėti nemalonius klausimus: jeigu garlaivis „Waratah“ nuskendo, tai kur dėjosi visi žmonės. Juk laive buvo pilnas komplektas gelbėjimo valčių, skirtų 800 žmonių, gelbėjimo plaustų ir apie 1000 gelbėjimo liemenių. Bent kas nors turėjo išsilaikyti vandens paviršiuje ir praplaukiantiems laivams signalizuoti apie garlaivį ištikusią katastrofą. Tačiau to nebuvo. Visi „liudininkų“ parodymai, tarsi mačiusių jūroje plaukiojant lavonus, buvo nuodugniai patikrinti.

Visi šie parodymai buvo melagingi. Tik vienas iš šių parodymų iš pradžių kėlė pasitikėjimą: anglų garlaivio „Harlou“ kapitonas, grįžęs iš reiso, pranešė, kad liepos 27 d. 17:30 buvo galimame garlaivio „Waratah“ plaukimo kelyje, ir pastebėjo didžiulį laivą, kuris plaukė lygiagrečiu kursu apie porą valandų. Vėliau nežinomas laivas atsiliko. O dar po pusvalandžio toli nuo „Harlou“ laivagalio pasigirdo stiprus sprogimas, o tamsų vandenyno dangų trumpam nušvietė ugnies blyksnis. Kapitonas ir jo padėjėjai daugiau nieko nematę.

Tačiau parodymus davė ir švyturio, stovinčio netoli galimos laivo katastrofos vietos, prižiūrėtojas. Jis prisiekė, kad tą naktį nebuvo jokių ugnies blyksnių, o pati naktis buvo lavai rami ir neaudringa.

Spaudos sukeltu triukšmu apie neaiškiomis aplinkybėmis dingusį laivą pasinaudojo įvairaus plauko aferistai. Prie Britanijos krantų ir Keiptauno staiga į krantą „išplaukė“ užkimšti buteliai su rašteliais, kuriuos, atseit, parašė garlaivio „Waratah“ keleiviai. Butelius su rašteliais nedelsdami supirko dingusių keleivių giminaičiai ir nelabai patyrę kolekcionieriai. Visas šis „paštas“ vėliau pasirodė falsifikacija.

1910-ųjų m. gruodžio 15 d. Londone susirinko oficiali komisija garlaivio „Waratah“ dingimui ištirti. Komisijos nariais buvo Admiraliteto lordai, profesoriai,  patyrę  kapitonai, inžinieriai ir laivų statytojai. Garlaivio brėžinių nagrinėjimas, skrupulingas spaudoje publikuotos informacijos tikrinimas ir „liudininkų“ parodymų klausymas truko ilgiau kaip metus.

Galiausiai komisija paskelbė trivialią išvadą: „Garlaivis galimai paskendo 1909-ųjų m. liepos 28 d. dėl štormo. Laivas tikriausiai neteko stabilumo, apvirto ir nuskendo“. Tam, kad padaryti tokią išvadą, visiškai nereikėjo kviesti autoritetingą komisiją. Tai, kad laivas „Waratah“ nuskendo, buvo aišku iš pat pradžių. Tačiau kur tai įvyko ir dėl kokių priežasčių, kodėl absoliučiai nieko neliko iš laivo – į šiuos klausimus komisija negalėjo atsakyti…

1911-ųjų m. vasario 22 d. byla dėl garlaivio „Waratah“ paskendimo buvo nutraukta. Kompanija „Blue Anchor Line“, neskaitant, žinoma, nelaimingųjų keleivių ir laivo komandos, nukentėjo labiausiai – niekas nenorėjo plaukioti su šios kompanijos laivais. Kurį laiką kompanija užsiėmė tik krovinių gabenimu, o vėliau ir visiškai buvo uždaryta.

Baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, po to ir Antrasis pasaulinis karas. Apie garlaivį „Waratah“ seniai visi pamiršo, tačiau laivas pats priminė apie save. 1955-ųjų m. vasarą kovinio lėktuvo pilotas, atlikdamas patrulinį skrydį išilgai PAR krantų, netoli nuo kranto jūros dugne pastebėjo didžiulį keistą šešėlį. Vėliau pilotas spaudos atstovams pareiškė, kad tai buvo, jo nuomone, labai didelio garlaivio korpusas, o būtent tai galėjo būti prieš pusę amžiaus dingęs „Waratah“. Tačiau jau kitą dieną, skrisdamas tuo pačiu maršrutu, tik šį kartą su žurnalistais, sėdėjusiais lėktuve, nebesugebėjo jūroje aptikti paslaptingo silueto.

Gal pilotas šiek tiek nukrypo nuo trasos ar jūros vanduo nebuvo toks permatomas, ar saulės spinduliai kitu kampu apšvietė jūros dugną. Taigi, sensacija neįvyko. Buvo paskelbta nuomonė, kad per 2 pasaulinius karus prie Pietų Afrikos krantų paskendo daugybė laivų, o piloto pastebėtas korpusas galėjo būti paprasčiausio sausakrūvio laivo, kurio dydį iškreipė vanduo, todėl jis ir pasirodė toks didelis.

Praėjo dar 3 metai. Nojus Klarkas, nedidelio seinerio, žvejojusio netoli Durbano (paskutinės „Waratah“ stovėjimo vietos, kapitonas vėl po vandeniu aptiko didžiulį garlaivį. Šį kartą jis buvo aptiktas echolotu. Pavyko įkalbėti vyriausybę pradėti iškėlimo povandeninius darbus, ir greitai nuo jūros dugno buvo iškeltas aprūdiję laivo korpuso lakštas.

Skubiai buvo iškvieti specialistai iš Škotų laivų statybos kompanijos „Barclay Curle and Co.“, kuri ir pastatė garlaivį „Waratah“. Specialistai kruopščiai ištyrė radinį – plieno sudėtį, lakšto storį, jo formą, skylių formą ir keletą išlikusių kniedžių. Po to buvo oficialiai pareikšta, kad rastas laivas gali būti garlaivis „Waratah“. Būtent tokius plieno lakštus kompanija „Barclay Curle and Co.“ naudojo laivų statyboje iki Pirmojo pasaulinio karo.

Taip po pusės amžiaus buvo nustatytas laivo žūties faktas ir vieta. Atrodė, kad dabar atėjo laikas narams imtis darbo. Tačiau ne taip paprasta tai buvo padaryti. Daugybė rifų, didelis bangavimas, aplinkui besisukinėjantys rykliai ir blogos oro sąlygos atbaidė net labiausiai patyrusius narus ir ilgą laiką neleido patekti į paskendusio laivo triumus.

Tik 1999-ais metais buvo organizuota ekspedicija, kuriai vadovavo daktaras Braunas, PAR Nacionalinės povandeninės ir jūrų agentūros vadovas. Ekspedicijos metu pavyko nusileisti į aptiktą laivą ir jį nuodugniai ištirti. Ir štai kas paaiškėjo – laivo triumuose buvo prikrauta padangų, krovininių mašinų, ryšio priemonių ir talpų su kuru.

Visas šis krovinys buvo pakrautas Antrojo pasaulinio karo metu, o patį garlaivį, atrodo, paskandino vokiečių povandeninis laivas 1942-ais metais. Kompanijos „Barclay Curle and Co.“ darbuotojai apsiriko, tačiau nieko keisto tame nėra – juk buvo praėję tiek metų. O štai dingusio be žinios garlaivio „Waratah“ paslaptis ir toliau lieka neatskleista…