Neįmintos urvų paslaptys Amerikoje

Header reklama

Breaking News

Neįmintos urvų paslaptys Amerikoje

Variousmag
2020 m. sausio 6 d., pirmadienis
JAV kariškiai aktyviai tiria milžiniškas tuščias erdves po JAV teritorija. 1980 metais Ramiajame vandenyne netoli Kalifornijos krantų aptikta tuštuma, išsiplėtusi kelis šimtus metrų po dugnu. Ten pastebima švytėjimų, o povandeninių laivų jūreiviai ne kartą užfiksavo keistus mechaninius garsus.

Vienam Kalifornijos laikraščiui buvęs povandeninio laivo vadas Dž. Viljamsas pasakojo toje zonoje matęs nuo dugno atsiskyrusį keistą objektą, kuris dideliu greičiu pakilo į paviršių.

Tas objektas savo forma priminė pasagą, o pakraščiais švietė šviesų girliandos. Panašių objektų ir anksčiau yra matę povandeninių laivų jūreiviai.

Kitas įdomus atsitikimas susijęs su JAV branduoliniais bandymais Nevados valstijoje. Gilioje šachtoje susprogdinus branduolinį užtaisą, jau po kelių valandų vienoje Kanados karinių bazių buvo užregistruotas maždaug 20 kartų padidėjęs radioaktyvumas.

Atstumas tarp abiejų objektų yra apie 2000 kilometrų. Ieškodami tokio netikėto radioaktyvumo padidėjimo priežasties, kanadiečiai netoliese aptiko speleologams gerai žinomus didelius urvus. Kilo įtarimas, jog esama požeminių jungčių.

Pasakojama, jog iš Kalifornijos urvais galima patekti į Naujosios Meksikos valstiją. Jauna pora Airi ir Nikas Maršalai kartą išsiruošė į turistinę kelionę netoli Bišopo, Kalifornijoje.

Buvo karšta ir tvanku. Įveikę nemažą atkarpą kalnuose ir pamatę nedidelį grotą šlaite, nutarė pavėsyje pailsėti. Prisėdę groto gilumoje pamatė nedidelę skylę. Palikę daiktus, smalsumo vedami įlindo į ją.

Ten pateko į urvą, kuriame prožektoriaus šviesa apšvietė iki blizgesio nugludintas sienas. Ant jų pastebėjo kažkokių hieroglifų. Vienoje sienų aptiko plyšį, pro kurį skverbėsi silpna šviesa, bet ten daugiau nieko nebuvo matyti.

Netrukus jie išgirdo keistą vis stiprėjantį garsą. Nors užsikimšo ausis, bet vis vien prarado sąmonę.

Paskutinę akimirką Nikas pastebėjo uoloje atsiveriančias keistas duris. Atsipeikėjo jie po kelių valandų lauke prie groto. Grote paliktų daiktų nerado ir nesuvokė, kas įvyko.

Didelių urvų yra ir kitose Amerikos žemyno vietose.

Ypač Meksikoje. Kilometro gylio ir kelių šimtų metrų pločio Sotanodelo Holandrino urvo dugne tyrėjai aptiko į visas puses atsišakojančių labirintų, tunelių.

Visa tai tęsiasi labai toli. Vietos gyventojai vengia tų urvų, laiko juos „dvasių buveine“.

Ypač gausu urvų Pietų Amerikoje. Daugelio jų įėjimai uždengti masyviais uolų blokais. Į vieną tokį urvą Peru, žinomą dar nuo XVI a., 1971 metais pateko mokslininkų ir speleologų ekspedicija.

Nusileidę į šimto metrų gylį jie aptiko didelę salę, išklotą reljefiniais blokais, o ant sienų pastebėjo hieroglifus primenančių rašmenų.

Iš salės į šalis vedė tuneliai, vienas iš jų – į vandenyno pakrantę ir leidosi po vandeniu. Kas ir kada įrengė tuos urvus, kol kas nežinoma.

Vengrų kilmės Chuanas Moricas, didžią gyvenimo dalį praleidęs Pietų Amerikoje, 1965 metais negyvenamoje Los Tajos vietovėje atrado milžiniškus požemių labirintus, nutįsusius šimtus kilometrų po Peru ir Ekvadoro teritorijomis. 1969 metais oficialaus vizito pas Ekvadoro prezidentą metu jis pranešė apie radinį ir taip užsitikrino asmeninę radinio kontrolę.

Ch. Moricas pranešė spaudai, jog vieno labirinto salėje jis aptiko maždaug dvidešimt kilogramų svorio 48×96 cm dydžio plonų metalinių lakštų knygas, pavadindamas jas plaketkomis. Tų knygų puslapiai pilni išgraviruotų ar (spaustų keistų ženklų. Inkų ar ateivių tai palikimas, taip ir liko neaišku.

1972 metais Moricas įėjimą į požemius ir tunelius parodė Erichui fon Denikenui, bet bibliotekos pastarasis nematė. E. Denikenas savo knygoje „Dievų auksas“ rašė: „Neginčijama – kalbama ne apie gamtos darinius: požeminiai koridoriai sukasi griežtai stačiais kampais, jie – tai platūs, tai siauri, bet sienos visur glotnios, lyg nušlifuotos. Lubos idealiai lygios, lyg padengtos laku.“

Bet gal supykęs, kad jam leidus E. Denikenas per plačai išgarsino atradimą, Moricas vokiečių spaudai pareiškė, jog su E. Denikenu niekada tuneliuose nebuvo, tuo lyg pakirsdamas E. Denikeno reputaciją. Bet pastarasis savo knygoje „Istorija neteisi“ įdėjo dvi nuotraukas, vienoje Moricas su bendražygiais sėdi prie įėjimo į tunelį, o kitoje – Moricas ir Denikenas toje pačioje vietoje.

Moricas požeminių salių pasieniais rado daugybę išrikiuotų auksinių statulėlių: bizonų, jaguarų, beždžionių, krokodilų, dramblių ir įvairių kitų. Prie ypatingų radinių reikėtų priskirti labai panašų į viršgarsinį keleivinį Concorde lėktuvą auksinį modeliuką.

Maža, kad jis iš gryno aukso. Ekspertus stebino sparnų geometrija ir uodegos kylio forma. Vienas toks lėktuviukas nusiųstas į Uogotos muziejų, kitas liko požeminėje salėje. Ant požeminių salių grindų aptikti keisti piešiniai.

Viename jų išgraviruotas priešistorinis driežas, labai primenantis dinozaurą, kituose – virš planetos skriejantis žmogus, keista būtybė stovinti ant gaublio ir rankose laikanti Saulę bei Mėnulį.

Piešiniai datuojami 9000-4000 m. pr. Kr. tik bėda, kad daug ką nuo kitų slėpęs Ch. Moricas mirė 1991, o jo bendražygis P. Jaramilo – 1998 metais. Įėjimų į tunelius iki šiol tebeieško entuziastai.